Kailių „bosas“, tapęs gyvūnų gynėju – Mike Moser istorija

„Grįžęs į namus vis kartojau sau: ką aš darau? <…> Tiesą sakant, niekada lankydamasis kailių fermose nesijaučiau patogiai. Ir aš turiu omenyje aplankytas fermas penkiuose pasaulio žemynuose.

Skaičiau daug mokslinės literatūros apie gyvūnų gerovę. Be to, pats turiu mokslinį išsilavinimą. Skaičiau mokslinius tyrimus bei prieštaringas tyrėjų išvadas. Keliaudavau į konferencijas. <…> Vis dažniau pasiklysdavau [gyvūnų] gerovės moksle, kuris stokojo objektyvumo. Yra puikus posakis, kurį dabar dažnai naudoju: vien todėl, kad kažkas neuždrausta, dar nereiškia, kad galima.

Maždaug tuo pačiu metu mano gyvenime atsirado šuo, kuris tapo šeimos dalimi ir kurį nepaprastai mylėjau. Ir pažvelgęs į jį galvodavau: ar laikyčiau savo šunį narve? Ar kas nors visą gyvenimą laikytų narve savo šunį ar katę? Atsakymas buvo ne. Jie to nedarytų.

Tad kaip galima moraliai, etiškai ir intelektualiai pateisinti kailių fermų egzistavimą?“ – tokiomis mintimis dalinasi į gyvūnų pusę stojęs Mike Moser.

Mike Moser 10 metų dirbo Tarptautinėje kailių federacijoje (angl. International Fur Federation), o dabar kovoja su kailių industrija.

2020 m. gyvūnų apsaugos organizacija Švedijoje pasikvietė Mike Moser pokalbiui. Toliau pateikiame pokalbio ištraukas.

Papasakokite apie savo ankstesnį vaidmenį kailių industrijoje.

Kai dirbau Tarptautinėje kailių federacijoje, man buvo pavesta atsakomybė dirbti su [kailio] kilmės atsekamumo programa “Origin assured” (liet. Užtikrinta kilmė). Tikslas buvo įtikinti vartotojus, kad kailio kilmės šalys gali būti atsekamos. Programa tęsėsi keletą metų, iki pati kailių industrija nusprendė ją sustabdyti.

Nuo to momento aš tapau Standartų programos direktoriumi. Mano pareigos apėmė gyvūnų gerovės reglamento nagrinėjimą įvairiose šalyse bei siekį užtikrinti, kad tos šalys jo laikytųsi. Tad mano patirtis apima visą kailio tiekimo grandinę.

Kas paskatino Jus pakeisti savo nuomonę apie kailių industriją?

Visų pirma, [gyvūnų] gerovės mokslas nėra visiškai objektyvus. Vertinant kolegų tyrimus, gyvūnų gerovės pagrinduose yra daug prieštaravimų. Antra, klausimas, kaip fermos įgyvendina gyvūnų gerovę.

Man buvo svarbi etinė pusė. Aplankiau išskirtinai gerai prižiūrimus ūkius šalyse, kur gyvūnų gerovė buvo aukštame lygyje. Bet gyvūnai ten vis tiek įkalinti narvuose.

Net ir pačioje aukščiausioje vadinamojo gerovės spektro dalyje esantys gyvūnai kailių fermose pasmerkti visą gyvenimą praleisti narvuose, vos didesniuose už juos pačius.

Ir jei tai nebuvo pakankamai blogai, tada pakanka pažiūrėti iš kitos pusės – madų šou. Ten pamatai, dėl ko šie gyvūnai kenčia. Tai visiškai nepriimtina.

Yra ir kitų aspektų, dėl kurių kailių fermų veikla man tapo nepriimtina. Nėra abejonės, kad gyvūnų gerovės taisyklės nuolat pažeidinėjamos, nepaisant to, kas parašyta teisės aktuose.

Šie gyvūnai iš prigimties yra teritoriniai. Lapės medžioja, kasinėja urvus, žaidžia. Audinės yra pusiau vandens gyvūnai. Jos irgi medžioja ir turi savo teritorijas. Šie gyvūnai ne tik laikomi narvuose, bet ir gyvena arti vienas kito. Tai jiems kelia stresą.

Tyrimų vaizdinėje medžiagoje gali matyti baisius sužalojimus. Galiausiai fermeriai pritrūko pasiteisinimų. Jie grįždavo su atsakymais: „Na, ne, priežastis yra šita” arba „Na, tai išimtis iš konteksto”.

Bet po kurio laiko supranti, kad visus šiuos atvejus jungia vienas dalykas: jei tie gyvūnai nebūtų narvuose, problemų neturėtume.

Kaip aplinka reagavo į Jūsų pasikeitusį požiūrį?

Aš daugybę kartų pasisakiau televizijoje ir priešais Parlamentą, tad man taip pasikeisti buvo nemenkas šokas. Bet turiu pasakyti, kad už industrijos ribų visi 100% žmonių, su kuriais kalbėjau, žmonės, kuriuos pažįstu, mano šeima, mano tiesioginis ir netiesioginis kontaktų ratas – nė vienas žmogus nepasakė nieko kito, išskyrus ačiū dievams, kad taip nusprendei, Mike.

Pasikeitusio požiūrio nepasilikote tik sau. Kodėl svarbu pasidalinti savo istorija?

Aš galėjau pasitraukti tyliai. Paprasčiausiai užsiimti sodininkyste ir maisto gaminimu. Bet nusprendžiau grįžti ir akis į akį kalbėtis su politikais ir žiniasklaida. Taip rizikuodamas tik parodžiau, kaip stipriai man rūpi šis klausimas.

Šiandien savo požiūrį grindžiu dešimties metų tiesiogine patirtimi kailių industrijoje. Viliuosi, kad išklausę jį, politikai atsižvelgs į mano patirtį priimdami sprendimus.

Švedijoje kailių fermose gyvena apie 500 000 audinių. Švedijos žemės ūkio taryba teigia nežinanti, ar audinės kenčia laikomos narvuose, ir ragina atlikti daugiau tyrimų. Kokia Jūsų, turinčio patirties šioje industrijoje, nuomonė apie audinių savijautą kailių fermose? Ar jos kenčia?

Perskaitęs nustebau dėl tokios Žemės ūkio tarybos pozicijos šiuo klausimu. Bet žinote, tai, kas absoliučiai yra svarbiausia gyvūnų gerovei, yra gebėjimas išreikšti savo natūralų elgesį. Kaip bebūtų keista, net patys kailininkai tai pabrėžia.

Yra ir dar vienas veiksnys. Europos Tarybos rekomendacijos dėl kailinių žvėrelių laikymo buvo paskelbtos 1999. Prieš 21-erius metus. Net jei tos rekomendacijos tuo metu ir buvo tinkamos, pasikeitė du dalykai.

Visų pirma, dėl kailių fermerių vykdomo selektyvaus veisimo gyvūnai padidėjo. Lapės yra iki 30% didesnės, nei buvo anksčiau. Be abejonės, tas pats su audinėmis. Jie atrenka didesnes audines, nes nori daugiau kailio. Tuo tarpu narvų dydžiai nebuvo pakeisti. Gyvūnai užauga didesni. Net jeigu tie narvai buvo tinkami prieš 21 metus, jie tikrai nėra tinkami šiandien.

Kitas įvykęs pokytis yra mūsų supratimas, kas yra gyvūnų gerovė, ir ypač supratimas apie gyvos būtybės jautrumą. Mokslas ir informacijos sklaida pakeitė visuomenės požiūrį į gyvūnų naudojimą.

Nėra jokių abejonių, kad šie gyvūnai rodo streso požymius. Kailių industrija vis dar jaučiasi patogioje pozicijoje, nes našta įrodyti, kad gyvūnų gerovė nėra užtikrinta, tenka žmonėms, kovojantiems už kailių fermų draudimą.

Aš norėčiau tai apsukti. Manau, kad tikrai atėjo laikas pasakyti „ne“, o naštą įrodyti, kad šie gyvūnai iš tikrųjų jaučiasi gerai ir jų gerovė, kaip suprantama 2020 m., yra užtikrinta, turite jūs – kailininkai.

Ar turite kokių nors patarimų politikams, mums, dalyvaujantiems gyvūnų teisių judėjime, arba kailių augintojams?

Kai kurios ataskaitos rodo, kad Europoje audinių kailiai jau penkerius metus pardavinėjami žemiau savikainos. Taigi fermeriai jau penkerius metus patiria nuostolius. Kokia to priežastis? Perteklinė pasiūla ir per maža paklausa.

Nemažai ūkių dirba nuostolingai, todėl bet koks ekonominis pagrindimas, bet kokia šių fermų uždraudimo ekonominio poveikio analizė turi atsižvelgti į tai, kad jos yra nuostolingos.

Pavyzdžiui „Kopenhagen Fur“, didžiausias pasaulyje audinių kailių aukcionas, laiko audinių kailius iki kitų metų, nes šiais jų nepardavė. Taigi, ką daro šie ūkininkai? Jie gamina produktą, kurio niekas nenori. Jo parduoti negali. Tai nuostolinga.

Tokiai veiklai pateisinti nėra ekonominių argumentų. Tačiau politikams, mūsų lyderiams, kartais reikia priimti ryžtingus sprendimus.

Manau, kad nėra nė vienos apklausos ir šalies, kurioje kailiai būtų laikomi populiarūs. Jų populiarumas eina žemyn. Vis mažiau ir mažiau žmonių tiki, kad jie turėtų egzistuoti.

Tai man rodo, kad politinį sprendimą šiuo atveju yra lengva priimti. Išgirskite, ką sako jūsų rinkėjai. Priimkite sprendimą. Uždrauskite kailius. Tai labai paprasta.

Keletas baigiamųjų žodžių?

Kokie argumentai leisti kailių fermoms toliau egzistuoti? Tradicijos nebėra pakankama priežastis.

Galėčiau pateikti daug pavyzdžių, kuriuose tai, kas prieš kelerius metus mums atrodė priimtina, šiandien kelia abejones, ar taip turėtų būti. Ar tikrai mes manėme, kad tai priimtina?

Dar kai kas – gyvūnų gerovė. Kalbame apie ją, bet pagalvokite apie tai, kaip apie gyvūnų apsaugą, kurios dalis yra gyvūnų gerovė.

Dramblio kaulo uždraudimas skirtas gyvūnų apsaugai, nes tai nykstanti rūšis. Niekas nesako, kad audinės ir lapės yra nykstančios rūšys fermose, tačiau jos vis tiek nusipelno būti apsaugotos. Tad tai dar viena priežastis apsaugoti gyvūnus.

Taigi, jei manote, kad gyvūnus reikia apsaugoti, jūs turite pritarti kailių fermų uždraudimui.

Ačiū už pokalbį.

O pritarti kailių draudimui galite jau dabar – pasirašykite Europos piliečių iniciatyvą ir uždrauskite visas kailių fermas visoje Europos Sąjungoje. ❤️

Straipsnis paruoštas pagal šį 2020 metais darytą interviu.

Vertė Darius Dranginis