Aš esu Lukas ir filmuoju gyvūnus fermose

Mano tikrasis vardas nėra Lukas. Privalau slėpti savo tapatybę, kad galėčiau dirbti dėl gyvūnų. Tačiau visa kita šiame laiške yra tiesa. 

Turiu tam tikrų įgūdžių, leidžiančių man patekti į vietas, kuriose neturėčiau būti.

Noriu papasakoti Jums apie vieną šiltą birželio naktį Lietuvoje. Tai buvo tokia naktis, kai saulė beveik nenusileidžia. Turėjau dirbti itin greitai.

Priėjau prie didžiulio pastato, kurio viduje žinojau, kad laikomi dešimtys tūkstančių gyvūnų. Stovint prie veikiančio ventiliatoriaus dieną, galima pro jo mentes išvysti viduje esančius paukščius. Tiesa, geriau nežiūrėti iš arti. Į tave pučia daug neaiškių dulkių. Greičiausiai tai vištų plunksnų, mėšlo ir negyvos odos dalelių mišinys. Iš jo sklinda nesuvokiama smarvė. Palaikykite 40 000 gyvūnų ir jų mėšlą kelias dienas uždaroje patalpoje, o tada per vieną skylę išpūskite iš patalpos orą. Toks kvapas buvo juntamas stovint prie paukštyno ventiliatoriaus.

Įsitikinu, kad saugu pradėti, ir įeinu į vidų. Stengiuosi dirbti greitai ir tyliai. Noriu surinkti kuo daugiau įrodymų apie sužalotus ar ligotus paukščius. Šioje fermoje tai „lengva“, nes nesvarbu, į kurį gyvūną bepažiūrėtum, visi jie atrodo baisiai. Esu buvęs daugelyje fermų, bet ši sukrėtė iš pamatų...

Visos vištos čia nuplikusios. Visos apkibusios erkėmis. Filmuoju vieną iš jų. Tik paskui, žiūrėdamas vaizdo įrašą, pamatysiu, kad man befilmuojant jai iš ausies išropoja didelė raudona erkė.

Pastebiu vieną pabėgėlę. Kažkokiu būdu ji ištrūko iš narvo ir dabar gali „mėgautis“ laisve. Iki ryto. Tol, kol ateis žmogus, kuriam betraukiant iš narvų lavonus ji ir paspruko.

Būdamas fermos viduje visada prarandu laiko nuovoką. Čia yra tiek daug ką padaryti... Žinau, kad vaikštau tarp pasmerktų gyvūnų ir vienintelis dalykas, kurį galiu daryti dabar, tai užfiksuoti jų kasdienybę.

Tik mano kamera gali perteikti šių paukščių gyvenimą kitiems. Nuo filmavimo ir fotografavimo gali priklausyti daugybės žmonių pasirinkimai ateityje. Ir nors tai nė kiek nepadeda čia ir dabar aplink mane esančioms vištoms, tai gali padėti kitoms.

Jau reikia eiti. Norisi pabūti dar, bet žinau, kad naktis beveik pasibaigė ir jau reikia skubėti. Nenoriu būti pastebėtas, todėl palieku teritoriją.

O jos lieka čia, laukti savo mirties...

Grįžtu ir peržiūriu surinktą medžiagą. Vaizdai išties žiaurūs. Tačiau kažkiek palengvėja, nes žinau, kad jeigu pavyks juos parodyti žmonėms, ateityje gyvūnams bus geriau.

Norėčiau visus žmones nuvesti į tokią fermą, kad jie išvystų, kaip gyvena narvuose įkalinti paukščiai. Bet negaliu.

Todėl prašau tavęs – žmogaus, galinčio užtikrinti, kad vištos nebepatirtų šio siaubo.

Parašyk įmonėms. Paragink jas atsisakyti narvuose laikomų vištų kiaušinių. Parodyk joms, kad nenori, jog šios remtų gyvūnų kankinimą.

Ačiū.

Lukas