Išskirtinis interviu su žmogumi, įtikinusiu „Gucci“ atsisakyti kailio

Kai „Gucci“ paskelbė, kad oficialiai įsipareigoja nebenaudoti gyvūnų kailio, visi, kam nors kiek rūpi gyvūnai ar aplinkosauga, sveikino mados namus priėmus pažangų sprendimą.

Kaip ir tąkart, kai kosmetikos kompanija „Revlon“ skyrė 200 tūkst. JAV dolerių moksliniams tyrimams, kad galėtų išgyvendinti žiaurias testavimo su gyvūnais praktikas – JAV visuomenė suprato, kad vyksta didžiuliai pokyčiai, ir džiaugėsi tokiu rinkos lyderių žingsniu.

Kas bendro tarp šių dviejų nesusijusių gailestingumo gyvūnams atvejų? Daugiau nei atrodo! Vienas pagrindinių panašumų yra tai, kad šiuos svarius pokyčius įgyvendinti garsios kompanijos sugalvojo ne pačios. Tiek italų mados korifėjus, tiek kosmetikos pramonės gigantus į teisingą pusę pastūmėjo (o vėliau, aidint pagyroms, nuošalyje liko) gyvūnų apsaugos organizacijos ar pavieniai aktyvistai.

Labai džiaugiamės daugybės žvėrelių likimą pakeisiančiu „Gucci“ sprendimu ir toli gražu nenuvertiname mados namų vadovo M. Bizzarri įnašo, tačiau ir nenorime šešėlyje palikti tikrųjų nuopelnų, todėl šiandien pakalbinau italų gyvūnų apsaugos organizacijos LAV atstovą Simone’ą Pavesi, kuris su „Gucci“ mados namais dėl geresnių sąlygų gyvūnams per pastaruosiu septynerius metus derėjosi ne vieną kartą.

GE: Kokios tvarumo tendencijos ryškėja Italijos madoje? 

SP: Pastaraisiais metais mados kompanijos teikia vis daugiau reikšmės gyvūnų išnaudojimo problemoms. Žinoma, kailis susilaukė daugiausia dėmesio. Kalbu ne tik apie įmones, kurios kuria madą ir gamina produkciją, kaip „Armani“ (jie pernai paskelbė išvis atsisakantys kailio), bet taip pat ir pardavėjai – ko gero, ryškiausias pavyzdys būtų itališkas „Yoox Net-a-Porter“, viena prašmatniausių pasaulio e.parduotuvių.

Etiškos mados priešakinėse pozicijose įsitvirtino italė dizainerė Elisabette Franchi, kuri nenaudoja ne tik kailio, bet ir plunksnų, angoros triušių vilnos, ir netgi natūralios odos.

Svarbiausia yra tai, kad kompanijos, kurios pasirenka gyvūnams draugišką politiką, ne tik tyliai ją įvykdo, bet ir viešai paskelbia: tai užtikrina skaidrų minėtos politikos vykdymą ir rodo nuostabų pavyzdį kitiems.

GE: Kaip sekėsi įtikinti „Gucci“ atsisakyti kailio? Kas tapo svarbiausiu lūžio momentu Jūsų derybose su šiais mados namais?

SP:  Per visus tuos metus su „Gucci“ spėjome išsamiai padiskutuoti apie kailį labai įvairiais aspektais, galiu netgi sunumeruoti:

1. gyvūnų gerovės (tiek medžiojamų, tiek kailių fermose laikomų),
2. etinių principų ir vertybių,
3. vartotojų sveikatos (LAV užsakė kailio toksiškumo tyrimus ir laboratorija visame, taip pat ir „Gucci“ naudotame, natūraliame kailyje rado toksinų, kurie tam tikrais kiekiais yra labai pavojingi žmogui), ir
4. socioekonominiu požiūriu (t.y., kaip būtų paveiktos bendruomenės, jei „Gucci“ nustotų pirkę kailį iš jo gamintojų).

Išanalizavę visus mūsų pateiktus duomenis bei įrodymus ir apgalvoję visus šiuos aspektus, „Gucci“ mados namai suprato, kad būtent kailio atsisakymas bus socialiai atsakingiausias žingsnis.

GE: Kaip manote, koks itališkas prekės ženklas šiuo metu sunaudoja daugiausia kailio, jei nebeskaičiuotume „Gucci“? 

SP: Manau, kad „Prada“.

GE: Kas toliau? Ar būtent iš „Prados“ ir norėtumėte sulaukti kito kailio atsisakymo pranešimo? 

SP: Nežinau, kas bus kitas didžiausias „Prekybos be kailio“ laimėjimas, tik žinau viena – daugybė mažesnių prekės ženklų paseks „Armani“, „Gucci“ ir „Hugo Boss“ pavyzdžiu atsisakydami kailio!

Dėkojame Simone’ui Pavesi ir džiaugiamės kartu su juo. Laukiame šviesios ateities, kai nei vienas gyvūnas neturės kentėti dėl žmogaus noro būti madingu – ir ne tik laukiame, bet ir, įkvėpti tokių aktyvistų kaip S. Pavesi, stengiamės dėl jos: čia rasite (nuolat pildomą) sąrašą Lietuvoje randamų prekės ženklų, kurie yra oficialiai atsisakę kailio, o jei mėgstate apsipirkti internetu, verta užmesti akį ir į tarptautinį bekailių e.parduotuvių sąrašą. Juk kai negali paliesti, dirbtinį kailį nuo tikro atskirti dar sunkiau!