Paaukok

Ferdinandas

Žiūrint į jį šiandien lengva pamiršti, kaip Ferdinandas atrodė vos prieš porą metų. Žmonių rūpestis ir priežiūra užtikrina šiam lapiukui visai neprastas sąlygas ir galimybes, kurių 99.9999% gyvūnų kailių fermose niekada negaus. Pavyzdžiui, galimybę gyventi arba galimybę vaikščioti. 

Ir nors šiandien Ferdinandui negresia būti įkalintam mažyčiame narve ar nupurtytam elektra įkišus elektrodus į burną ir išangę (taip, tokiu būdu kailininkai žudo lapes, kurias teigia mylintys), verta atsiminti šio gyvūno istoriją.  

Paradoksalu, bet būtent tai, kad Ferdinandas, dar gyvendamas kailių fermoje buvo labai blogos būklės, leido jam išgyventi.

Mūsų aktyvistai Lenkijoje sužinojo apie labai blogos būklės lapiuką vienoje iš kailių fermų. Tiesa, dauguma gyvūnų fermose yra prastos būklės ir visų laukia liūdnas galas, tačiau kartais pavyksta gauti pranešimą apie konkretų gyvūną ir jį išgelbėti. Tie gyvūnai, kurie siaubingai neserga ar nėra sužaloti, lieka fermoje laukti mirties. Šiuo atveju aktyvistams veterinarijos inspektoriai leido Ferdinandą paimti.

Taip jis atrodė ką tik paimtas: 

Kokiu būdu fermeris jį paėmė ir pernešė iki narvo transportavimui čia rodyti nenorime, nes manome, jog tai per žiauru.*   

Su veterinarijos inspektoriais buvo susitarta, kad gyvūnas bus vežamas skubiai gydyti ir aktyvistai jo jokiu būdu nebegrąžins fermeriui.

Nuo tada prasidėjo naujas Ferdinando gyvenimo etapas. Viskas, ką jis patyrė iš žmonių iki tol buvo žiaurumas arba, geriausiu atveju, abejingumas. Tad nekeista, jog iš pradžių jis visų bijojo ir nenustojo drebėti. 

Po vizito pas veterinarą, lapiukas buvo apgyvendintas karantine zoologijos sode. 

Nuo to laiko, pats nežinodamas, Ferdinandas tapo ambasadoriumi milijonams kitų gyvūnų, pasmerktų mirti dėl niekam nereikalingos prabangos prekės. 

Tūkstančiai žmonių kas savaitę pamato Ferdinandą ir Kirilą (kitą lapiuką, kurį iš fermerių buvo leista atimti dėl nugraužtos kojos), susipažįsta su jų istorija, sužino apie kailių industrijos gyvūnams daromą žalą. 

Svarbiausia, kad juos lankantys žmonės turi galimybę pamatyti, jog lapės niekuo nesiskiria nuo mūsų mylimų augintinių. Jos turi skirtingus charakterius, mėgsta krėsti išdaigas, o kad gautų skanėstą, įdės pastangų. 

Aplankyti Ferdinandą ir Kirilą galima Poznanės zoologijos sode. Nenorime reklamuoti zoologijos sodų, tačiau šitiems gyvūnams tai buvo vienintelė alternatyva kančiai ir mirčiai kailių fermoje. Žinoma, tai nėra laisvė, bet jie bent jau niekada nevirs paltais ar apykaklėmis, turės vietos bėgioti, galės kasti žemę, žaisti vienas su kitu ir žmonėmis.

Neabejojame, kad ateis diena, kai nebereikės gelbėti gyvūnų iš kailių fermų, nes tų fermų tiesiog nebebus. Gal pasiliksime vieną kitą tuščią fermą, iš kurios padarysime muziejų, primenantį žmonėms, kaip žiauriai kažkada mes elgėmės su gyvūnais. 

Tačiau dėl to turime kovoti. Kailininkai nenustos žudyti gyvūnų, kol jiems tai bus leidžiama. Tik kartu galime pasiekti, jog beprasmis žiaurumas būtų sustabdytas, todėl prašome Jūsų pagalbos. Pasidalinkite šiuo įrašu su draugais. Pasikalbėkite apie kailių industriją su žmonėmis, kurie dar nemato joje problemų. Ateikite į eitynes už gyvūnus.

Ir atsiminkite, kad progresas neateina šiaip sau. Jo visada reikia siekti ir kartais reikia nuversti kalnus, kad padarytum, atrodo, visiems naudingą ir logišką dalyką. Tačiau kad ir koks ilgas kelias mūsų laukia, kad ir kiek darbo reikės įdėti, pažiūrėję į Ferdinandą, žinome, kad visai tai tėra smulkmena, palyginus su tuo, ką iškentėjo jis ir ką kentės visi kiti gyvūnai, kol kailininkai nebus sustabdyti.   

 

###

 

*Tiems, kas visgi nori pamatyti, kaip profesionaliai fermeriai elgiasi su savo gyvūnais, siūlome paspausti čia. Perspėjame, kad vaizdai gali šokiruoti.  

 

 

Padėk mums padėti gyvūnams

15 € 40 € 5 € kita suma

Gauk naujienas į pašto dėžutę!

Prisijunk prie tūkstančių žmonių, kurie domisi gyvūnų apsaugos situacija Lietuvoje ir prenumeruok mūsų naujienlaiškį.

×

Patinka tai, ką skaitai?
Užsiprenumeruok naujienlaiškį.