Atviras laiškas žmogaus, filmavusio kailių fermas

Vienas iš tyrėjų, šią vasarą filmavusių Lietuvos kailių fermas, sutiko pasidalinti savo patirtimi. Šiame laiške jis pasakoja apie pirmą vizitą į fermą, taip pat apie labiausiai jį šokiravusius dalykus (tai nebūtinai tas, apie ką galvojate) ir ką jis mano apie kailių fermerių pasiteisinimus. 

Negalime atskleisti šio žmogaus tapatybės, bet vadinsime jį Mantu. Jeigu norite pamatyti, ką nufilmavo Mantas, pažiūrėkite šį video: 

Mantas: „Lietuvą šokiravo vaizdai su audinėmis, ėdančiomis viena kitą. Aš visa tai stebėjau ištiestos rankos atstumu.“

Kažkam gali kilti klausimas - kodėl aš tai darau? Atsakymą sau turiu seniai. Dabar ieškau atsakymo į kitą klausimą - kaip nufilmuoti tą neteisybę, kai rankos dreba iš nevilties.

Niekada nejaučiau poreikio gilintis, kaip išgaunamas kailis. Iki tol, kol nesužinojau, kad prie pat mano sodo yra viena iš tų kailių fermų, apie kurias teko kažką pamatyti soc. tinkluose. Į informaciją skleidžiamą internete žiūriu kritiškai, tad nusprendžiau pamatyti tai savo akimis.

Pirmą kartą mane vedė viso labo smalsumas, tai turėjo būti tik vienkartinis nuotykis-ekskursija. Norėjau pamatyti kažką, ko nemačiau. Tai nebuvo slapta organizuota operacija kaip holivudiniuose filmuose, aš tiesiog ėmiau ir nuvažiavau ten.

Nežinojau, ką tikėjausi pamatyti, bet pirmiausia mane pasitiko ne vaizdas, o kvapas. Smarvė. Aitri mėšlo ir nešvarumų smarvė, kaip apleistame lauko tualete, tik šiuo atveju neatsipirksi giliai įkvėpęs gryno oro ir kuo greičiau praėjęs pro smarvės šaltinį. Ji sklinda kilometrais kaip toksiškas debesis. Tai pirmas dalykas, prie kurio man prireikė pratintis. 

Tada pamačiau stogus virš tvoros, daugybę eilių ilgų trikampių stogų. Daugiau negu tikėjausi pamatyti. Tik priėjęs dar arčiau išgirdau šurmulį. Tada supratau, kad tai nėra paprasčiausias objektas, kurį aš apžiūrėsiu ir taip patenkinsiu savo smalsumą. Tai ne mechaninių detalių ūžimas garaže, o tūkstančių skirtingų balsų cypimas, sklindantis iš įvairių atstumų. Tai, kas vyksta už tvoros, yra gyva ir aš jaučiu tą gyvastį. 

Apima lengva baimė, pagalvoju, kad tai gali baigtis ne taip, kaip nekaltas pasivaiksčiojimas stogu, ant kurio negalima lipti. Ir gal man net nereikia to matyti? Galvodamas apie tai atsiduriu fermoje.

Dabar aš matau ne vien tik stogų viršūnes, bet dar ir tai, kas slypi po jomis - tunelius iš abiejų pusių įmontuotais narvais. Prieinu. 

Pirmą kartą pamatau audinę. Iš narvo ji mato mane. Jos žvilgsnyje aš pajaučiu smalsumą, panašų į tą, kuris atvedė mane čia.

Ji graži - balta ir pūkuota - ir neatrodo taip baisiai, kaip tos sužalotos, kurias aš mačiau internete. Tokių kaip ji čia yra tūkstančiai. Mano žvilgsnis laksto į skirtingas puses, kol vaikščiodamas narvų tuneliu bandau suprasti, kas vyksta aplink. 

Tūkstančiai mane sekančių žvilgsnių, garsų ir kvapų. Ant kiekvieno narvo viršaus guli kažkokia krūvelė, primenanti fekalijas. Tik vėliau suprantu, kad tai yra pašaras joms. 

Nors ir esu ne kartą savanoriavęs gyvūnų prieglaudose, kur irgi daug gyvūnų būna narvuose, pojūtis niekuo į tai nepanašus. Kol gyvūnai prieglaudoje laukia naujo šeimininko, šitie gyvūnai laukia savo galo. Ir kuo daugiau galvoju apie tai, tuo pasidaro baisiau. 

Kai akys apsipranta prie naujų vaizdų, pradedu matyti kaip tie man ankščiau nežinomi gyvūnai elgiasi. Kai kurie miega apsisukę vienas aplink kitą tarsi riestainiai, kiti atrodo labai judrūs ir nenustygstantys vietoje (tada dar nežinojau, kas ta „stereotipija“). Kokie jų snukučiai panašūs į kačiukų. Kai kuriuose narvuose mamytės su mielais neseniai gimusiais jaunikiais, bet greitai susižavėjimas šių gyvūnų meilumu pasišalina ir aš lieku su tikrove. 

Pastebiu, kad ne visos mamytės vis dar kvėpuoja. Kad yra narvų, kuriuose gyvūnai išdraskyti dalimis, ir kuo įdėmiau apžiūriu eiles narvų, tuo dažniau pamatau gąsdinančius vaizdus. Kraupiausia, ką tada pamačiau - audinės jauniklis, valgantis kitos audinės kūną, iš kurios likusi viso labo galva ant stuburo... 

Ar taip ir turėtų būti ar čia tik šitoje fermoje kažkokios keistos audinės-zombės? Ar čia jos kaltos, kad žaloja viena kitą?

Tačiau ne sužalotos audinės man buvo baisiausia, ką mačiau. Net ne tos ėdančios kitų audinių lavonus. Baisiausia yra nesuskaičiuojamas šių gyvūnų kiekis - tai, kaip tankiai jie yra „užsodinti“, ir kad kažkas laukia dienos, kada galės „nurinkti derlių“. Kas ir kodėl galvoja, kad tai yra gera mintis? Ant kieno sąžinės sprendimas kurti gyvybę, kad nudirtų nuo jos odą vardan puošmenos? 

Apie tai galvoju išėjęs iš fermos. Už nugaros man lieka tūkstančiai gyvybių ir vieta kurioje, tikriausiai, jau šimtai tūkstančių užgeso. Mano sąžinė nebus rami, jeigu žinodamas tai, nepabandysiu gyvūnams padėti. 

Dabar esu nufilmavęs jau daug. 

Filmavau ir tą audinę, kurią suėdė kitos. Matydamas tai, labiau už viską norėjau ištraukti ją iš narvo, apsaugoti nuo košmariškos mirties, leisti jai mirti greitai ir užkasti ją kur nors miške, kad bent po mirties ji pirmą kartą paliestų žemę, o ne metalines narvo vielas. 

Tačiau negalėjau to padaryti. Mano darbas - užfiksuoti realybę tokią, kokia ji yra, todėl negaliu kištis ir tai nepakeistų fakto, kad kur nors, kur aš nematau, su kitomis audinėmis dabar vyksta lygiai tas pats. Neperduosiu to vos jaučiamo geležies kvapo, kurį užuodžiau žaizdai, iš kurios kyšojo vidiniai organai atsiveriant vis labiau. Ji necypė, kaip sakė žiniose, o švokštė - tai vienintelis garsas, kurį sugebėjo išleisti taip sužalotas gyvūnas. 

Tiems gyvūnams, kurie šiuo metu yra narvuose - mes nebegalime padėti. Tačiau galime padaryti, kad ateityje tuose narvuose nebūtų daugiau gyvūnų. Dalinuosi tuo, ką mačiau, nes Jūs turite teisę pamatyti šitą industriją be cenzūros. Turite teisę pamatyti, kaip atrodo šitos fermos tada, kai niekas nesitiki kamerų, o ne kai fermeriai plačiai atveria vartus žurnalistams, nes žino, kad viską gerai paslėpė. 

Spręskit patys ar pritariate, ar nepritariate, ar tai Jums išvis neaktualu. Mano nuomone, tai tragedija. Tačiau tikiu, kad viešumas gali padėti atkreipti visuomenės bei Seimo dėmesį, ir gal pagaliau šitą problemą išspręsime. 

Ką galvoju apie fermerių pasiteisinimus? Tai - spektaklis, jie negali nežinoti, kas vyksta jų narvuose, jei žinau aš, užsukęs kelis kartus per porą mėnesių pas juos į svečius ir apėjęs tik kelias stogines iš daugybės. Kaip gali to nežinoti žmonės, kurie metai iš metų kiekvieną dieną stebi tuos gyvūnus? Jie gina save ir sako bet ką, kad nereikėtų pripažinti, koks žiaurus jų verslas.  

Ir pabaigai - kiek man sumokėjo už tokią veiklą? Niekas nieko man nemokėjo. Žinau, kad daug kam tai aktualu ir gal ne visi patikės. Pirma mane vedė smalsumas, dabar mano variklis yra atjauta gyvūnui. Žmonės vis dar yra mano mėgstamiausi gyvūnai, bet ir audines mėgstu pakankamai, kad nenorėčiau, jog jas žudytų milijonais.

Mantas

Pasirašykite mūsų peticiją Seimui, kurioje prašome, kad jie jau šioje sesijoje svartytų kailių fermų draudimą: https://www.kailiufermos.lt/ 

Ačiū!