Andrius: tai, ką pamačiau kailių fermose, niekada manęs nepaliks

Kažkas išėmė mirusius jauniklius iš narvų ir tiesiog numetė ant žemės… Šie gyvūnai pinigų neatneš, todėl kailininkams yra nieko verti.

Mano vardas Andrius. Žinoma, tai nėra tikrasis mano vardas, bet kad daryčiau tai, ką darau, turiu išlikti nežinomas. Turiu tam tikrų įgūdžių, kurie man leidžia patekti į vietas, kuriose manęs niekas nenori ir nelaukia. Kalbu apie kailių fermas.

Jau nebesuskaičiuosiu, kiek jų esu aplankęs. Kuo daugiau kailių fermų pamatau, tuo labiau degu noru sustabdyti šią baisią industriją. Tai, ką ten matau, kiekvieną kartą mane nustebina. Kai tik pagalvoju, jog jau mačiau viską…

Viena iš šią vasarą aplankytų fermų liks su manimi ilgai. Joje labai gerai supratau, koks fermerių požiūris į gyvūnus.

Kaip visada atvykus prie fermos mane pasitiko gerai pažįstamas šlykštus kvapas. Tačiau įėjęs į vidų supratau, kad šį kartą tai ne tik mėšlo smarvė. Ji susimaišiusi su pūvančių lavonų tvaiku. Kai karšta, mirusios audinės pradeda pūti greitai, o ten jų buvo labai daug. Mažylių lavonėliai tiesiog mėtėsi ant žemės. Kai kuriuos jau graužė vabalai ir kirmėlės...

Nežinau, kiek laiko jie ten taip gulėjo, bet iš smarvės sprendžiu, kad ne pirmą dieną. Kažkas išėmė mirusius jauniklius iš narvų ir tiesiog numetė ant žemės…

Šie gyvūnai pinigų neatneš, todėl kailininkams yra nieko verti. Jie tiek nesvarbūs, kad net nunešti mirusius jauniklius toliau nuo jų motinų niekas nepasivargino.

Kai kailininkai išvertę akis tikina, jog jiems rūpi gyvūnai, mane apima pyktis. Mačiau, kaip jiems „rūpi“ gyvūnai tiek kartų, jog niekas manęs neįtikins, jog jie žino, ką reiškia rūpestis. Jiems rūpi pinigai, kuriuos gali gauti nulupę tuos gyvūnus. Jeigu supranta, kad pinigų negaus, visas rūpestis tuoj pat baigiasi. Mačiau tiek supūliavusių žaizdų kailių fermose, kad žinau, jog gyvūnai nėra gydomi. Kam juos gydyti, jeigu skylėtas kailis nieko nevertas? Kam leisti pinigus vaistams? Kam gaišti laiką tuos gyvūnus eutanazuoti, jeigu lengviausia ir pigiausia yra palikti juos kankintis? Patikėkite manimi, joks žmogus, kuriam rūpi, kaip gyvūnai jaučiasi, negalėtų užsiimti šiuo verslu.

Noriu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tai, ką taip dažnai matau aš. Ne tam, kad jie išsigąstų ar būtų šokiruoti, bet tam, kad netikėtų kailininkų melais.

Neprašau Jūsų eiti filmuoti kailių fermų. Tai labai rizikinga ir žinau, kad jeigu mane pagaus kuris nors fermeris, gerai nesibaigs. Neprašau ir valandų valandas žiūrėti į besikankinančius gyvūnus, žinau, kokios gali būti to pasekmės.

Manęs tie vaizdai nepalieka niekada ir nenoriu, jog daugiau žmonių sapnuotų klykiančias iš skausmo audines. Tačiau noriu, kad tie klyksmai nutiltų amžiams, kad pasaulyje neliktų šitų bjaurių gyvūnų kankinimo fabrikų. Pradedu nuo Lietuvos. Padarysiu viską, kad kailių fermos būtų uždarytos. Prašau ir Jūsų padaryti viską, ką galite, nes šitai kovai laimėti reikia daug žmonių.

Žinau, kad Jums rūpi, nes skaitote mano laišką. Žinau, kad Jūsų bijo kailininkai, nes esate informuoti ir nepatikėsite jų melais. Žinau, kad esate gyvūnų pusėje ir nenusisuksite nuo jų.

Ačiū.

P.S. Prašau Jūsų imtis veiksmų. Pasidalinkite šiuo mano laišku, kalbėkite apie problemą su draugais, paaukokite „Tuštiems narvams“. Darykite tai, ką galite, tik nesėdėkite sudėję rankų, nes to labiausiai norėtų kailių fermeriai. Jie bijo viešumo, tad viešinkime problemą kuo plačiau.