Kaip filmas „Kailis“ kailininkus supykdė

Neseniai teko susidurti su kailininkų paviešintu tekstu – atsiliepimais apie dokumentinį filmą „Kailis” [1]; kelias jo peržiūras skirtingose vietose organizavo „Tušti narvai“.  Perskaityti tokią recenziją buvo labai įdomu. Juk svarbu, kaip mus vertina kailių industrija. Mano įspūdžiai? Kailininkai – juokingi.

Sako, aktyvistai žaidžia emocijomis, o patys kitu sakiniu bando sugraudinti, kalbėdami apie žiaurią hipotetinio Lietuvos vaiko dalią. Grasina žurnalistams ir aktyvistams, o paskui skundžiasi, kad pastarieji juos vaizduoja kaip ne pačius maloniausius žmones. Kaltina gyvūnų teisių organizacijas manipuliavimu, o savo įvaizdžiui nuglaistyti samdo viešųjų ryšių firmą. Ar man vienai atrodo, kad jie visuomenę laiko idiotais? Norvegų  filmą „Kailis“ rodėme du kartus Vilniuje, vieną – Kaune. Į Kaune vykusią peržiūrą užsuko ir  Česlovas Tallat-Kelpša, kailinių žvėrelių augintojų asociacijos vadovas ir vienas stambiausių kailių fermerių Lietuvoje. Vilniuje analogiškame renginyje pasirodė  jo viešųjų ryšių atstovė. Kai antrą kartą rodėme filmą Vilniuje, p. Č. Tallat-Kelpša susisiekė su pastato, kuriame buvo rodytas filmas, direktoriumi ir pradėjo kritikuoti aktyvistus.

Turbūt norėjo, kad filmo išvis neleistų rodyti. Panašu, kad „Kailis“ juos ne juokais pykdo. Ir ne veltui, juk filme parodomas kailių industrijos vidus. Tai, kas turėtų būti paslėpta, staiga paviešinama. Viena iš dažnų kailininkų taktikų, naudojamų įvaizdžiui pagerinti tokiose situacijose, yra aukos vaidmens prisiėmimas. Jų tinklaraštyje rašoma: „Realybėje turbūt neegzistuoja nei vienas kailininko primuštas veganas, tačiau kiek yra žvėrelių augintojų, kurių pašonėje ne tik vyksta agresyvūs protestai, apstumdymai ar net kūno sužalojimai, bet ir sprogsta savadarbės bombos.“  Pateikiame jums vegano ir kailininko nuotrauką. Kuris yra kuris, turbūt aiškinti nereikia.

Tačiau bandymas fermerius pavaizduoti kaip sąžiningus, niekuo nenusikaltusius aktyvistų užpultus mokesčių mokėtojus tėra gudrus būdas nukreipti kalbą nuo tikrųjų aukų – kailių fermose laikomų ir žudomų gyvūnų.

Negana to, jie savo puslapyje pateikia štai tokias asociacijos vertybes: „Atsakomybė, skaidrumas, inovatyvumas.“ Ir aš nejuokauju, čia visiškai rimtai. [2] Atsakinga būtų neteršti oro, kuriuo jų kaimynai turi kvėpuoti, ir vandens, skirto žmonių vartojimui. Inovatyvu yra kurti dirbtinį kailį, kuris nekenkia nei gyvūnams, nei žmonėms, nes neteršia dirvožemio mėšlu ir neturi būti mirkomas formaldehide (juk žinot, kitaip lavonai pūna). 

Na, o jų pretenzijos į skaidrumą juokina labiausiai. Kailininkai giriasi skaidrumu, bet atvirų durų dienas fermose pradėjo daryti tik po to, kai buvo paviešinti vaizdai iš kailių fermų. Ir jos daromos tik vienoje audinių fermoje. Kodėl niekas nekviečia į „Danmink“ (taip pat priklausančią Č. Tallat-Kelpšai) – fermą, kurią juosia 3 metrų aukščio betoninė tvora su spygliuotomis vielomis ir kur prie įvažiavimo kabantis užrašas praneša, kad teritoriją saugo ginkluoti sargai. Įdomu, nuo ko saugo? Atvirų durų dienos tėra reklaminis triukas, bandymas sukurti skaidrumo įspūdį. Audinių fermose atvirų durų dienos daromos tik gegužės mėnesį. Ar kada pagalvojote, kodėl? Tuo metu audinių patelės ką tik atsivedusios jauniklių, jie dar visiškai maži ir nereiškia agresijos vienas kitam. Kodėl niekas nekviečia apsilankyti liepą ar rugpjūtį, kai jaunikliai jau paaugę ir vienas kitą žaloja? Arba žudymo sezono metu, kai fermose vyksta masinis audinių dusinimas (arba, kaip tai vadina kailininkai – migdymas). 

Žinau, kad kailių industrijos atstovai skaito mūsų puslapį (arba moka kažkam, kad skaitytų už juos). Turiu pasiūlymą: leiskite  į žvėrelių „migdymo“ aparato vidų įtaisyti kamerą. Visada teigiate, kad neturite ką slėpti, tad ar nebūtų įdomu pažiūrėti, kaip ramiai žvėreliai viduje užmiega? Ir paskui parodyti visiems. Būsite pirmieji pasaulyje kailių augintojai leidę tai padaryti. Ir skaidru, ir inovatyvu, ir atsakinga.

Dar apie skaidrumą: jei jau duodate nuorodą į fotogaleriją, kuri turėtų parodyti, kaip gerai jūsų ūkyje gyvena žvėreliai, galėtumėte įdėti daugiau nei 3 nuotraukas, kuriose žvėreliai matosi.[3] Jeigu norite, galite keletą pasiskolinti iš pateiktų žemiau arba tiesiog įkelkite video įrašą iš Vilkijos ūkio. Kaip sako PETA, jeigu nuotrauka verta tūkstančio žodžių, tai video vertas bibliotekos, pilnos knygų.

 

Ką reiškia šie bandymai desperatiškai gelbėti švelniakailių žvėrelių augintojų įvaizdį? Didžioji dalis žmonių nepritaria kailinių žvėrelių auginimui, o progresyvesnės Europos šalys – Austrija, Kroatija, Olandija, Jungtinė Karalystė (ir tai tik keli pavyzdžiai) – reaguodamos į visuomenės poreikius, viena po kitos uždraudžia gyvūnų auginimą kailiams. O tokie mados grandai kaip Giorgio Armani, Hugo Boss, Kalvin Clein, Stella McCartney ar Tommy Hilfiger atsisako naudoti natūralų kailį savo kolekcijose.  Šiai žiauriai industrijai artėja galas. Ir kailininkai tą nujaučia.

Nuorodos:
[1] http://www.furlithuania.lt/naujienos/po-dokumentinio-filmo-kailis-seanso-skalvijoje/
[2] http://www.furlithuania.lt/apie/
[3] http://www.furlithuania.lt/galerijos/pirmoji-atviru-duru-diena-ab-vilkijos-ukis/